MENU:

Labiau pilyje...

Labguvos pilis – Polesko miestas (rajono centras)
Pirmą kartą Labguva (vok. Labiau) buvo paminėta 1258 m. Tikriausiai – tai buvo senovės prūsų kaimas arba nedidelė, sutvirtinta gyvenvietė, pavadinta Labguva. Pavadinimas kildinamas nuo Dejmos – Labos upės vardo (senasis prūsiškas pavadinimas). Kiti tyrinėtojai tvirtina, kad šaknis „labs” reiškė „gražus” arba „geras”. 1330 m. vietovė vadinosi Lobiav, 1436-aisiais – Labiov, 1625 – Labiav, o po šių žemių germanizacijos išsirutuliojo į „Labiau”. Pirmieji šios vietovės gyventojai buvo žemdirbiai, žvejai ir amatininkai. Jie meldėsi pagoniškiems dievams, pynė tinklus, gamino valtis ir žvejojo, ganė galvijus ir dirbo žemę.

Antrojo Prūsų sukilimo laikotarpiu, t.y. 1274 m. (kiti šaltiniai skelbia, kad pirmoji tvirtovė buvo įkurta 1258 m.), šioje vietoje kryžiuočiai pastatė medinę tvirtovę. Ji buvo įsikūrusi Labos upės žiotyse (prie marių). Tvirtovės paskirtis – saugoti vandens kelią.

Prūsų sukilimų metu tvirtovė pereidavo iš rankų į rankas. Buvo griaunama ir vėl atstatoma. Galutinai, kryžiuočiai į Labguvą sugrįžo XIII-ojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad tai įvyko 1287 arba 1288 metais. Sugriautos medinės tvirtovės vietoje buvo pastatyti naujoviški įtvirtinimai.

1347 ir 1352 metais tvirtovę puola lietuviai. Kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio žirgų daliniai niokoja Labguvos apylinkes. Gyventojai pabėgo į piliakalnį ir pasislėpė už gynybinių tvirtovės sienų. Pilį gynė nedidelė įgula, tačiau lietuviai nesiryžo jos pulti.

1352 m. kryžiuočiai puolė Lietuvą, tačiau šis žygis nebuvo vykęs. Sugrįžę į Labguvą, jie nutarė dar labiau sustiprinti tvirtovę. Pastatė naujas užtvaras, sutaisė senas sienas. Iš tikrųjų, netrukus paaiškėjo kad pilies remontas labai pravertė. 1352 m. lietuvių kunigaikščiai Algirdas bei Kęstutis kartu su sūnumi Patrikiejumi nutarė kryžiuočiams atkeršyti už antpuolį. Galinga lietuvių kariuomenė įsiveržė į kryžiuočių žemes ir pasidalijus į keturias grupes, nusiaubė Labguvos apylinkes ir kitus piliakalnius. Žuvo daug vyrų, o moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę. Verta čia paminėti įdomų šio karo epizodą. Kunigaikščio Kęstučio sūnus Patrikiejus vesdamas belaisvius, ėjo Labos upės pakrante. Labguvos komtūras išvyko jų pasitikti. Jaunas lietuvių kunigaikštis norėjo prasiskverbti iki marių, tačiau įklimpo pelkyne, kuriame nuskendo beveik visa jo kariuomenė. Lietuvių karių likučiai priėjo Labos upę, deja,– upės ledas buvo per plonas ir dauguma lietuvių nuskendo (kryžiuočių duomenimis žuvo apie 1500 žmonių). Iš ledinio vandens išsigelbėjęs Kęstučio sūnus pateko į nelaisvę ir kryžiuočių buvo nusiųstas pas tėvą kaip „neįkainojama dovana”.

1360 m. buvo pradėta naujos plytų ir akmens tvirtovės statyba, kurios metu dirbo 544 žmonės. Nedidelė sala, kurioje išaugo nauja pilis buvo apsupta lanko formos grioviu, kuriuo galėjo plaukti laivai. Be to buvo pastatyta nauja prieplauka. Įdomu, kad žemė iš griovių ir senų pylimų buvo panaudota piliakalniui sustiprinti. Nauja Labguvos tvirtovė buvo pavadinta „pilimi ant vandens”. Pilies forma – netaisyklingas keturkampis. Visos oficinos buvo vienodo aukščio ir pločio. Pilies pamatai ir sienos iki 4-5 metrų aukščio buvo statomos iš lauko akmens, o aukščiau – iš plytų. Visame pirmajame aukšte buvo ūkinės patalpos, tarp kitko virtuvė ir kepykla. Vakariniame sparne buvo įrengtos  gyvenamosios menės su šildymo sistema: didžiule krosnimi ir kaminų angos. Šiaurinėje dirbtuvės dalyje buvo vartai su nuleidžiamosiomis grotomis (panašus įrenginys išliko Rešelio vyskupų pilyje Varmijoje). Rytinėje dalyje buvo danskeris – sanitarinis bokštas, Lenkijoje vadinamas „gdanisko”. Dar šiandien galima čia pamatyti kyšančius granito blokus – gembes. Išorinių sienų storis: nuo 2 iki 3 metrų. Manoma, kad rytiniame ir vakariniame šiaurinės oficinos kampuose galėjo būti bokštai. Galima spręsti, kad po stogu buvo gynybinė galerija su šaudymo angomis. Vidiniame kieme buvo dengtas priebutis, kuriuo galima buvo patekti į antrąjį aukštą. Čia išliko menės su įremtais į konsoles (gembes) kryžminiais nerviūrų skliautais. Dirbtuvių aukštis, be stogo, siekė 15 metrų. Vidinio kiemo viduryje yra iškastas gilus šulinys pagal didžiojo Gdansko statybos žinovo Hannus Bolle projektą.

Aplink pilį buvo tarpusienis su gynybinėmis sienomis. Iki mūsų laikų išliko tik vienas, nedidelis, rekonstruuotas bokštas, esantis pietvakariniame sparno kampe. Pilies pastatas, ko gero, nebuvo atskirtas griovio. Anuomet tai buvo dažnas reiškinys. Priešpilyje buvo sandėliai, arklidės ir kitos ūkinės patalpos. Tvirtovės teritorijoje stovėjo Šv. Jurgio bažnyčia. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji minima 1408 m. 1541 m. šventovėje buvo įrengta alaus gamykla, o vėliau – druskos sandėlis. Nykstantis pastatas buvo nugriautas 1880 m.

Verta paminėti, kad pilyje visada buvo sukauptos didelės maisto atsargos. Karų metu čia prieglobstį rasdavo tiek gynėjai, tiek aplinkiniai gyventojai. Įdomumo dėlei, galiu paminėti, kad sandėliuose buvo saugomi javai, sūriai (apie 5000 vienetų), 103 statinės druskos, 30 statinių silkių, statinė riebalų, 24 statinės medaus. Tvartuose ir kiaulidėse buvo auginami galvijai ir kiaulės: 39 karvės, 70 ožkų, 90 kiaulių, 12 veislinių kiaulių. Arklidėse stovėjo 32 darbiniai arkliai, 36 kumelės, 46 eržilai ir 8 darbiniai arkliai. Labguva garsėjo didžiuliu laivynu. Prieš pilies sandėlį tuo pat metu švartavo penki laivai, plaukiojantys Labos upe, keturios didelės valtys ir aštuonios žvejų valtys. Ginklų sandėliuose buvo sukaupta daug parako, šarvinių marškinių ir šarvų. Labguvos gyventojai labai greitai įvertino upių reikšmę gynybai ir transportui. Jau 1372 m. Labos upės pakrantėse buvo pradėti statybiniai darbai: upės vaga buvo praplėsta ir sujungta su Priegliaus upe. Kad nereiktų plaukti pavojingais marių vandenimis, buvo planuojama sujungti Labą su Memelio (Nemuno) upe. Investicija nepasisekė, tačiau 1395-1410 m. buvo pastatytas naujas kanalas, o 1430 m. – šliužas prie Labguvos.

XIV a. kairiajame upės krante, šalia tvirtovės, įsikuria nauja gyvenvietė, kurioje 1400 m. gyvena virš 500 gyventojų: daugiausia žvejų, amatininkų ir daržininkų. Trylikos metų karo laikotarpiu (1454-1466) Prūsų sąjungos kariuomenė bando užimti Labguvą, deja, šis užmojis jiems nepavyksta. Pilies gynybai sėkmingai vadovauja Albrechtas Schparüchelis. Jo sumanumo dėka, Prūsų sąjungos kariuomenė turėjo pasitraukti iš Labguvos.

1519 m. gegužės 5 d. į pilį atvyko kilnūs svečiai – Maskvos kunigaikščio Vosyliaus III pasiuntiniai. Svečius didingai priėmęs ir aptaręs svarbiausias problemas, pats didysis ordino magistras Albrechtas, ieškojęs sąjungininkų prieš Lenkiją, išlydėjo juos į tolesnę kelionę.

Po 1525 m. pralaimėto karo įvyko valstiečių sukilimas. Jis buvo nukreiptas prieš vietinius žemių savininkus. Tais pačiais metais „pilis ant vandens” tapo anksčiau minėtojo didžiojo kryžiuočių ordino magistro Albrechto, nuo šiol – Prūsų kunigaikščio, nuosavybe. Prasidėjo patys gražiausi pilies ir gyvenvietės klestėjimo laikai. Pastoviai vyko turgūs, į kuriuos suvažiuodavo prekiautojai ir amatininkai. Tais laikais buvo pastatyta daug naujų namų, įsikūrė daug naujų amatininkų cechų, naujų svečių namų ir dirbtuvių, atsikeldavo naujų gyventojų. Vietovė vystosi ir turtėja.

Po sekuliarizacijos (bažnytinių turtų nusavinimo), Prūsų kunigaikštis Albrechtas perduoda pilį ir aplinkines žemes savo būsimai žmonai, Danijos princesei Dorotai. Rytiniame sparne buvo įkurta riterių salė. 1564 m. sienos buvo papuoštos italo Gianbattisto, vadinamo Johannu von Braunu, paveikslais su heraldikos motyvais. Vėliau Labguvos savininke tapo antroji kunigaikščio Albrechto žmona. Jos valdymo laikais pilis buvo panaši į pasaulietinius rūmus. Nuo 1566 m. buvo pradėti intensyvūs statybos darbai. Kai kurie bokštai buvo rekonstruoti ir pritaikyti anų laikų statybos reikalavimams, dalis pastatų buvo išardyta.

1642 m. liepos 28 d. Labguva gavo miesto teises. Miesto herbas vaizduoja vienišą medį ir ranką, laikančią auksinį medžiotojo ragą.

1656 m. lapkričio 20 d. pilyje didysis elektorius Friderikas Didysis ir Švedijos karalius Karolis Gustavas pasirašė dokumentą dėl Prūsijos suvereniteto. Šio akto dėka, Prūsų valstybė tapo nepriklausoma nuo Lenkijos, - šį faktą Lenkija pripažino 1657 m. Tais pačiais metais miestas buvo apsuptas pylimais su bastionais ir grioviu. Pilis tapo labiausiai įtvirtinta centrinės tvirtovės dalimi (citadele). Deja, ilgainiui pamažu prarado savo reikšmę. Mūrai dūlėjo, buvo ardomi nereikalingi įtvirtinimai. Dar 1757 m., Septynerių metų karo laiku, Labguvoje buvo iškeldintas rusų desantas, miestelis ir pilis pasidavė be mūšio. Yra ir patikimų dokumentų, iš kurių galima spręsti, kad Labguvos pilyje buvo apsilankęs Aleksandras Vasiljevičius Suvorovas ir Napoleonas Bonapartas (pastarasis – grįždamas iš Tilžės).

1818 m. miestas tapo apskrities centru. Senoji pilis daugelį kartų buvo rekonstruuojama. Visiškai buvo sunaikintos senos perdangos, įrengtos naujos langų angos. Pilis tapo apskrities viršininko (seniūno) buveine. Čia buvo taip pat teismas ir kalėjimas. Pilį juosiantis griovys buvo užpiltas tik 1902 metais.

Po Antrojo pasaulinio karo „pilis ant vandens” buvo smarkiai apiplėšta. Po 1963 m. siautusio gaisro, kalėjimas buvo uždarytas, o pilis - perduota Leningrado žemės ūkio institutui. Iki 1964 m. išsilaikė vartų bokštas, didesnė dalis gynybinių priešpilio sienų ir senas vieno aukšto sandėlio pastatas, pastatytas iš gotikinių plytų. 1964 m. pabaigoje institutas pakeitė savo planus, atidavė patalpas ir atleido apsaugą. Dėl to turtą ir įrangą pradėta vogti. Buvo išardytas gynybinių priešpilio sienų fragmentas, pradėta vogti vartų bokštą. Neužtikrinus piliai priežiūros, kilo gaisras. Sudegė gana gerai išlikęs stogas su nedideliais frontonais. Išsaugoti nuo gaisro pastatai buvo perduoti „Jantar” įmonės skyriui, kuris konsultuodamasis su senienų konservatoriumi, rekonstruavo pastatą. Pilies patalpos buvo pritaikytos fabriko halėms. Tuo pat metu buvo sugriauti vartų bokšto ir gynybinių sienų likučiai.

1990 m. pilies liekanos (griuvėsiai) buvo perduotos Polesko savivaldybei kultūros centro poreikiams tenkinti. Salėje su išlikusiais senoviniai skliautais buvo įrengtas kuklus muziejus. Dalį patalpų užima jaunimo teatras ir komercinės patalpos. Likusios patalpos – apleistos, neprižiūrimos.